Lietuvos žmonės, nepaisant istorinės praeities, yra nostalgiški. Nesvarbu, ką ir kokiais mąstais sugriovė sovietmetis, dėl kurio ekonomiškai ir kultūriškai nesiekiame Europos vidurkio (kartu su kitomis sovietinio bloko šalimis), bet prisiminimai iš tų laikų apie kokius nors (pagalvojus, siaubingai nehigieniškus ir pasibaisėtinus) „gazirovkės“ automatus ar kokias nors apšepusias rotundas parkuose glosto eilinio lietuvio širdį.
Lygiai tokia pat nostalgija apima paminėjus „močiutę kaime“, kurią, panašu, turi ar turėjo ir didžioji dalis save vadinančių miestiečiais. Jie ten leido savo vaikystės vasaras, išmoko melžti karves, tupėdavo būdelėse su širdele, kai jau reikalas prispausdavo, ir lygiai taip pat vasaroms išveždavo/išveža savo vaikus.
Mirštantis kaimas
TAČIAU, taip jau nutiko, kad gyventojų kėlimasis iš kaimo į miestą nesibaigė su industrine revoliucija ar kolūkių kūrimusi, bet tęsiasi ir šiandien. Galbūt kai kurie keliasi į miestus už savo tėvynės ribų, tačiau bet kokiu atveju, tai reiškia miestų (pasauline prasme) augimą ir kaimų mažėjimą. Ir nors būtent taip kažkada yra pasielgę save miestiečiais laikantys piliečiai, jie vis tiek ūbauja ir virkauja, kaip liūdna, kad kai kurie kaimai jau beveik visai išmirę, mažuose miesteliuose belikę vien senoliai, trobos užkaltais langais ir t.t. Nes juk nebeliks „močiutės kaime“ sąvokos, vaikai nebežinos, iš kur atsiranda pienas (galvos, iš supermarketo), visiškai nebeleis laiko lauke ir apskritai viskas bus blogai, nes juk „lietuvis turi būti arti žemės“.
Augančio miesto pavyzdys
Realybė yra tokia, kad kėlimasis į miestus tereiškia viena: geresnį darbų pasiskirstymą, ekonomikos augimą, geresnį išsilavinimą ir teisingesnį mokesčių perskirstymą. Tuoj paaiškinsiu:
Geresnis darbų pasiskirstymas – kai kiekvienas daro tai, ką sugeba geriausiai. T.y. virėjas gamina maistą, pardavėjas parduoda prekes, o kiaulininkas augina kiaules. Jei vienas žmogus augins porą kiaulių, karvukę, ropes, bulvikes ir dar turės gėlių darželį, bandys juos visus apdorot ir parduot kažkur turguje, neuždirbs nei jis pats, nei visuomenė. Nes nė vienas iš mūsų negali būti tobulas visose srityse. Na ir dar prisideda mąsto ekonomija, bet apie tai nesiplėsiu. Taigi, močiutė kaime, užsiauginanti visokias sodo gėrybes ir tiekianti jas vaikams ir anūkams ir turi būti tik nostalgiška praeitis. Žinoma, jei yra pinigų ir laiko, tegul sau augina bulvikes ir pomidoriukus, bet lai nesiskundžia, kaip sunku ir visko trūksta ir niekas nepadeda. Bet statistinė realybė turėtų būti tokia: dideli ūkiai, kurie koncentruojasi kelių (o ne daugumos) produktų gamyboje.
Būtent iš geresnio darbų pasiskirstymos išplaukia ekonomikos augimas. Gyvenant mažuose kaimeliuose su mažai žemės ir auginant viską sau (karvutę, kiaulytę ir bulvikes) tai yra neįmanoma. Imantis arba tikro ūkininkavimo (specializuoto didelio ūkio) arba vėlgi, specializuoto darbo mieste, ieškant galimybių rezultatas ir yra augimas, Galbūt nebūtinai būtent tam vienam kažko besiimančiam žmogui, tačiau visuomenei apskritai.
Geresnis išsilavinimas yra kitas iš kėlimosi į miestus išplaukiantis gėris. Taip yra todėl, kad miestuose išsilavinimo institucijos yra labiau prieinamos, ir todėl, kad be išsilavinimo galima daug mažiau pasiekti. Kadangi miestuose yra daugiau su kuo save palyginti nei mažame kaimelyje, kuris jau beveik išmiręs, tai motyvuoja stengtis daugiau. Geresnis išsilavinimas vėlgi prisideda prie geresnio darbų pasiskirstymo, geresnio galimybių pastebėjimo ir ekonomikos augimo.
Galiausiai, bandant išlaikyti mirštančius mažus miestelius ir kaimus, sukeliama mokesčių perskirstymo neteisybė. Išlaikyti kaimų mokyklas, provincijos gydytojus ir pan, kurie paslaugas teikia labai mažam skaičiui gyventojų, yra brangu ir neefektyvu. Nelaimingi nei tų paslaugų gavėjai, nes paslaugos vis tolėja, vis karpomos, kadangi valstybė kitaip ir nebegali funkcionuoti. Tuo tarpu paslaugų apmokestinimui naudojami mokesčiai daugiausia yra surenkami miestuose (ten, kur ekonominis augimas). Surenkami, bet perskirstomi provincijai.
Neturiu nieko prieš kaimą ar provincijos miestelius. Bet piktina verkšlenimas ir nieko nedarymas (ypač matomas iš rinkimų rezultatų, renkant populistines partijas ir tikintis didesnių pašalpų ar minimalių atlyginimų). Daryti tikrai yra ką. Bent jau persikelkite į miestus – bsu geriau visiems.
