Category Archives: Verslas

Ko lietuviai nesupranta apie savo šalies reklamavimą

Neseniai teko skaityti puikų pasisakymą apie Lietuvos reklamavimą. Išties, kai tik pasirodo kokia nors iniciatyva reklamuoti Lietuvą, kokia ji bebūtų, iškart pasipila komentarai, kokia tai nesąmonė, kokia Lietuva yra baisi šalis, kaip iš jos reikia kuo greičiau mauti tolyn į kokią nors Airiją ir niekada negrįžti… Galbūt dalis reklamavimo iniciatyvų nėra pačios geriausios (tarkim, pozicionuoti kaip „drąsią šalį“ ar kurti „Lietuvos kvapą“), tačiau užuot pasiūlę, kaip jas galima patobulinti ar kuo jas galima pakeisti, šie komentatoriai tiesiog išpila visą savo pyktį ir nepasitenkinimą gyvenimu. Kuris dažnai su pačia šalimi turi mažai ką bendro ir iš tiesų atspindi savo pastangų ir noro kažką pakeisti trūkumą. Bet čia ne apie tai…

Kaip tikrai nereikėtų reklamuoti Lietuvos…

Šie komentatoriai  dažnai komentuoja užsienio kalbomis, taigi yra matomi ir suprantami ne tik lietuvių. Ko jie nesupranta, kad tokiais negatyviais atsiliepimais būtent jie, ne valdžia, verslininkai ar dar kuri jų nekenčiama grupė, prisideda prie šalies vystymosi ir augimo trukdymo. Kuo daugiau užsienio investicijų, turistų, lietuviškos produkcijos pirkėjų užsienyje ir t.t., tuo labiau gerėja gyvenimas šalies viduje. Tai nėra greitas procesas, tačiau jį pagreitinti gali padėti savo šaies reklamavimas. Pozityvus. Pvz. užuot prirašius visokių neigiamybių apie šalies valdžią ar kriminalus, papasakojus apie sėkmingą pusbrolio lentpjūvę. Juokinga? Nesąmonė? O galbūt kažkoks tą komentarą skaitantis užsienietis tuo metu ieško partnerio ar nori pirkti egzistuojantį verslą Lietuvoje? Galbūt būtent tokį? Lygiai taip pat lietuviai emigrantai turėtų visada pozityviai atsiliepti apie savo šalį, kalbėdami su užsieniečiais. Nes galbūt to žmogaus draugas ar giminė kaip tyčia ieško, kur investuoti.

Esmė ta, kad dažnai ieškodami pigesnės alternatyvos rytų Europoje, užsienio verslininkai visiškai neskiria skirtingų šalių. Jiems tas pats, ar perkelti savo apskaitos departamentą į Lenkiją ar Bulgariją, Vengriją ar Lietuvą. Dažnai šalis pasirinkimas tėra atsitiktinis: pažįstu tą, girdėjau aną. Ir savo šalies reklamavimo esmė nėra ta, kad užsieniečiai žinotų, koks mūsų sostinės pavadinimas ar kad kažkada buvome didžiausia Europos šalis… Esmė yra prisidėti prie šalies augimo ir ekonominių sąlygų gerinimo. Būtent tiems šalies piliečiams. Taigi, negatyviais komentarais apie savo šalį, žmonės patys prisideda prie savo gyvenimo sąlygų bloginimo.

Nenoriu net plėstis, kad tie negatyvūs komentarai dažnai net nėra itin teisingi. Lietuva yra toli gražu ne trečiojo pasaulio šalis. Daugybė dalykų yra netgi geriau sutvarkyti nei kai kuriose vakarų Europos šalyse ar kokioj nors JAV. Pvz. daug daugiau žmonių išgali turėti mašinas ir jomis važinėtis kasdien ir visur būtent Lietuvoje, o ne kokioj nors Danijoje. Kai kuriais atvejais socialinės sąlygos yra geriausios pasaulyje, pvz. apmokamos motinystės atostogos. Palyginus su kai kuriom kitom šalim iš buvusio sovietinio bloko, kad ir kokia Bulgarija ar Rumunija (kurios, beje, sovietmečiu netgi buvo laisvesnės nei Lietuva)  jas lenkiam turbūt visose srityse. Jau net nereikia lyginti su kitomis „greito ekonominio augimo“ šalimis, kaip kad Rusija, Indija ir pan. Aišku, lyginame save su geriausiais ir norime tokiais tapti, tai gerai. Blogai tai, kad žiūrima tik į negatyvias puses ir taip atimamas paskutinis noras kažką pozityvaus veikti ir daryti.  O kažką pozityvaus daryti Lietuvoje tikrai gali kiekvienas ir tam tikrai nebūtina turėti pažinčių (tiksliau, kiekvienas gali jas įgyti) ar pinigų. O štai daugybėje pasaulio šalių jei jau gimei niekas (be pažinčių, be pinigų), tai ir mirsi niekas.

Pabaigai, pamąstymui: TED Talks video apie tai, kodėl žmonės neemigruoja iš Černobylio, kuriame tiesą sakant jiems net neleidžiama gyventi dėl radiacijos…

http://www.ted.com/talks/holly_morris_why_stay_in_chernobyl_because_it_s_home.html

Tagged , , , ,

Ko lietuviai nesupranta apie IKEA

Kai iš Lietuvos pirmąkart išvažiavau studijuoti į vieną Skandinavijos šalį, IKEA atrodė kaip kažkoks stebuklas. Daug apie ją buvau girdėjus. Tąkart pirmąkart apsilankius, pamenu, net fotografavomės su bendrakursiais įvairiuose kambariuose, įsivaizduodami, kad esam Mathias och Lissa, kurie gyvena 55 kvadratinių metrų bute, ar Lars och Anne, kurie teturi 28 kvadratinių metrų kambariuką su virtuve. Toks tad buvo pirmas įspūdis.

IKEA logo visa savo didybe

IKEA logo visa savo didybe

Nesupraskit neteisingai, IKEA iš tiesų yra nuostabi verslo idėja. Tačiau tikrai ne devintasis pasaulio stebuklas, vertas kamščių gatvėse  ir prezidentės bei miesto mero vizito atidarymo dieną.

Vilniaus IKEA nesu net buvus, bet jaučiuos lyg ten lankiusis keliskart. Nesuprantamai didelis spaudos dėmesys ir po dešimt nuotraukomis iliustruotų straipsnių  atidarymo dienomis neleido likti abejingu. Visos mintys buvo nudažytos geltona ir mėlyna spalva. Teko girdėt, kad kai kurie žmonės nemokamai dalintus IKEA katalogus įsidėjo į lentynas tarp klasikos ir enciklopedijų. Taigi, šurmulys didelis, PR darbas atliktas nuostabiai.

Iš kitos pusės, paskaičius komentarus prie straipsnių ar šiaip paklausius TEN apsilankiusių žmonių matyt, kodėl IKEA Lietuvoje nebuvo anksčiau ir kodėl rinka tam gal dar nėra visiškai pribrendus:

„Š.. ten, ne baldai. Va mano dėdės firma tai ąžuolinį stalą tokį padaro, kad ir provaikaičiams dar tiks..“

Tokie komentarai (įvairiai perfrazuoti, bet iš esmės labai panašūs) puikiai parodo eilinio piliečio nesupratimą, kas yra skirtingi verslo modeliai ir kaip jie veikia. Nemaža to, atspindi kartu ir nesupratimą, kad ne visi nori gyventi taip pat ir kad žmonių poreikiai yra kintantys. Kitaip sakant, vaikiškas požiūris į aplinkinius: jei man kažkas patinka, turi patikti visiems; jei kažko nemėgstu, tai turi nepatikti visiems.

Aiškinu, IKEA verslo esmė yra pritraukti žmones, kurie nenori ir kuriems nereikia baldo ar daikto, kurį jie galėtų naudoti dešimtmečiais ar šimtmečiais. Jų poreikis yra kažką gauti greitai (o ne laukti mėnesiais, kol daiktas bus atsiųstas tiesiai iš gamyklos), pigiai ir tik tam neilgam gyvenimo tarpsniui.

Sovietiniais laikais buvo įprasta gauti baldų komplektą (fotelius, diiidelę sekciją, staliuką, sofą) ir nepriklausomai nuo buto išdėstymo ar dydžio, nuo šeimos poreikių, juos turėdavai tol, kol jau visai sulūždavo. T.y. kraustydavai su savimi kur besikraustytum, ant tos pačios sofos miegodavo seneliai ir vaikai, kol užaugdavo, nes pasirinkimo nebuvo. Tiesiog nebuvo.

Šalyse, kur IKEA jau seniai žinomas fenomenas (netgi ne fenomenas, o tiesiog kasdienybės dalis) jaunimas gana anksti išsikrausto iš tėvų namų. Pirmiausia galbūt nuomojasi kambarį (be baldų), vėliau galbūt pirmą nedidelį butą (be baldų), vėliau persikelia į didesnį butą, galbūt su partneriu, vėlgi jį nuomoja (be baldų). Galiausiai galbūt įsigyja savo butą. Vėliau tame bute tikriausiai atsiranda vaikai. Tada kraustomasi į didesnį butą ar namą. Kadangi butų nuoma, skirtingai nei Lietuvoje, dažniausiai yra be baldų, t.y. gauni plikas sienas, visiškai jaunas kątik išsikraustęs žmogus jau turi įsigyti bent kažkiek baldų. Tėvų namuose turėti tikriausiai netiks, nes pirmasis būstas dažniausiai labai nedidelis. Taigi, einama į IKEA, įsigyti galbūt pačios mažiausios sofos-lovos, kokio nors suskleidžiamo stalo ir pirmojo puodų rinkinio. Kiek prakutus ir gavus pirmąjį darba šalia studijų, dažniausiai ieškoma didesnio būsto, nes skirtingai nei Lietuvoje, vakarų Europoje žmonės mieliau leidžia pinigus namams, o ne automobiliui. Kadangi butas didesnis, jau baldų reikia daugiau, mažas stalas tikriausiai jau ir nebetiks. Ir taipgi kraustantis ir keičiant būstą, keičiasi ir baldų poreikis, jų reikia vis kitokių formų, tinkančių į kitokias nišas ir kitokio išplanavimo kambarius, prisitaikant prie besikeičiančių poreikių. Pvz. studijų metais ypač reikalingas patogus darbo stalas baigus studijas išmainomas į pietų stalą. Taip kaitaliojami butai ir baldai tol, kol galiausiai subręstama, atsiranda sėslumas, įsigijamas namas, vaikai paauga ir po truputį susirenkami brangesni, ilgiau išliekantys baldai ir daiktai.

Lietuvio siaubas - moki, o apsitarnauti reikia pačiam...

Lietuvio siaubas – moki, o apsitarnauti reikia pačiam…

Iš viso laikotarpis nuo tada, kai išsikraustoma iš tėvų namų, iki tada, kai persikraustoma į ilgalaikį (dešimtmečiams) būstą, apima apie 10-15 metų. Šitas pereinamasis laikotarpis pasižymi greitu pigių prekių vartojimu: nuo pigaus alaus maukimo, iki pigios sofos įsigijimo, nes nėra kur miegot čia ir dabar. Tik žmonėms bręstant pereinama prie kokybės: tada jau skanaujamas kokios mikrodaryklos specialus, net rankomis sunumeruotas alus su kokiais nors specialiais, tik viename regione augančiais apyniais; tada perkamas ir ąžuolinis, rankomis darytas stalas. Tame nėra nieko blogo ar keisto. Pradžioje svarbu išbandyti visko daug ir greitai, kol atrasi save. Kam skubėti, jei sėslumas ir branda kada nors ateis. O kol kas svarbiausia būti lanksčiam. Ąžuolinės sunkios rankomis drožinėtos ir šimtmečius išsilaikančios spintos tam tik trugdo.

Kokia visos šios rašliavos esmė? Paaiškinti, kad IKEA baldų negalima lyginti  (nei kainos, nei kokybės prasme) su ilgalaikiais baldais. Jie yra nesulyginami, nes jie skirti tenkinti skirtingus poreikius. IKEA baldų kokybė ir kaina yra pritaikyti tam, kad baldai būtų greitai suvartojami ir nebūtų gaila jų keisti naujais, labiau tinkančiais prie besikeičiančio, bręstančio žmogaus.

Taip, yra žmonių, kurie mieliau nusipirks kažką iš sendaikčių turgaus ar perims seną močiutės stalą. Yra ir tokių, kurie mieliausiai iš pat pradžių nusipirks ilgaamžį daiktą. Tačiau manyti, kad tik ilgalaikiai daiktai yra geri ir trumpalaikius daiktus perkantys žmonės yra mažų mažiausiai nesusipratėliai, o greičiausiai visiški idiotai, tai tas pats, kas sakyti, kad jei žmogus nemėgsta svogūnų, jis yra kvailas žmogus. Kitaip sakant, lygiai taip pat vaikiška.

 

Tagged ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos