Tik tai, kas logiška | Pastebėjimai, analizė ir (kartais) pajuoka

2013 11 10

Ko lietuviai nesupranta apie savo šalies reklamavimą

Neseniai teko skaityti puikų pasisakymą apie Lietuvos reklamavimą. Išties, kai tik pasirodo kokia nors iniciatyva reklamuoti Lietuvą, kokia ji bebūtų, iškart pasipila komentarai, kokia tai nesąmonė, kokia Lietuva yra baisi šalis, kaip iš jos reikia kuo greičiau mauti tolyn į kokią nors Airiją ir niekada negrįžti… Galbūt dalis reklamavimo iniciatyvų nėra pačios geriausios (tarkim, pozicionuoti kaip „drąsią šalį“ ar kurti „Lietuvos kvapą“), tačiau užuot pasiūlę, kaip jas galima patobulinti ar kuo jas galima pakeisti, šie komentatoriai tiesiog išpila visą savo pyktį ir nepasitenkinimą gyvenimu. Kuris dažnai su pačia šalimi turi mažai ką bendro ir iš tiesų atspindi savo pastangų ir noro kažką pakeisti trūkumą. Bet čia ne apie tai…

Kaip tikrai nereikėtų reklamuoti Lietuvos…

Šie komentatoriai dažnai komentuoja užsienio kalbomis, taigi yra matomi ir suprantami ne tik lietuvių. Ko jie nesupranta, kad tokiais negatyviais atsiliepimais būtent jie, ne valdžia, verslininkai ar dar kuri jų nekenčiama grupė, prisideda prie šalies vystymosi ir augimo trukdymo. Kuo daugiau užsienio investicijų, turistų, lietuviškos produkcijos pirkėjų užsienyje ir t.t., tuo labiau gerėja gyvenimas šalies viduje. Tai nėra greitas procesas, tačiau jį pagreitinti gali padėti savo šaies reklamavimas. Pozityvus. Pvz. užuot prirašius visokių neigiamybių apie šalies valdžią ar kriminalus, papasakojus apie sėkmingą pusbrolio lentpjūvę. Juokinga? Nesąmonė? O galbūt kažkoks tą komentarą skaitantis užsienietis tuo metu ieško partnerio ar nori pirkti egzistuojantį verslą Lietuvoje? Galbūt būtent tokį? Lygiai taip pat lietuviai emigrantai turėtų visada pozityviai atsiliepti apie savo šalį, kalbėdami su užsieniečiais. Nes galbūt to žmogaus draugas ar giminė kaip tyčia ieško, kur investuoti.

Esmė ta, kad dažnai ieškodami pigesnės alternatyvos rytų Europoje, užsienio verslininkai visiškai neskiria skirtingų šalių. Jiems tas pats, ar perkelti savo apskaitos departamentą į Lenkiją ar Bulgariją, Vengriją ar Lietuvą. Dažnai šalis pasirinkimas tėra atsitiktinis: pažįstu tą, girdėjau aną. Ir savo šalies reklamavimo esmė nėra ta, kad užsieniečiai žinotų, koks mūsų sostinės pavadinimas ar kad kažkada buvome didžiausia Europos šalis… Esmė yra prisidėti prie šalies augimo ir ekonominių sąlygų gerinimo. Būtent tiems šalies piliečiams. Taigi, negatyviais komentarais apie savo šalį, žmonės patys prisideda prie savo gyvenimo sąlygų bloginimo.

Nenoriu net plėstis, kad tie negatyvūs komentarai dažnai net nėra itin teisingi. Lietuva yra toli gražu ne trečiojo pasaulio šalis. Daugybė dalykų yra netgi geriau sutvarkyti nei kai kuriose vakarų Europos šalyse ar kokioj nors JAV. Pvz. daug daugiau žmonių išgali turėti mašinas ir jomis važinėtis kasdien ir visur būtent Lietuvoje, o ne kokioj nors Danijoje. Kai kuriais atvejais socialinės sąlygos yra geriausios pasaulyje, pvz. apmokamos motinystės atostogos. Palyginus su kai kuriom kitom šalim iš buvusio sovietinio bloko, kad ir kokia Bulgarija ar Rumunija (kurios, beje, sovietmečiu netgi buvo laisvesnės nei Lietuva) jas lenkiam turbūt visose srityse. Jau net nereikia lyginti su kitomis „greito ekonominio augimo“ šalimis, kaip kad Rusija, Indija ir pan. Aišku, lyginame save su geriausiais ir norime tokiais tapti, tai gerai. Blogai tai, kad žiūrima tik į negatyvias puses ir taip atimamas paskutinis noras kažką pozityvaus veikti ir daryti. O kažką pozityvaus daryti Lietuvoje tikrai gali kiekvienas ir tam tikrai nebūtina turėti pažinčių (tiksliau, kiekvienas gali jas įgyti) ar pinigų. O štai daugybėje pasaulio šalių jei jau gimei niekas (be pažinčių, be pinigų), tai ir mirsi niekas.

Pabaigai, pamąstymui: TED Talks video apie tai, kodėl žmonės neemigruoja iš Černobylio, kuriame tiesą sakant jiems net neleidžiama gyventi dėl radiacijos…

http://www.ted.com/talks/holly_morris_why_stay_in_chernobyl_because_it_s_home.html

Tagged ekonomika, nesupratimas, pajamų lygybė, praeitis, sovietmetis

2013 11 06

2 Comments

Kaimas, Miestas, Visuomenė

Kodėl kaimų ir miestelių tuštėjimas yra gerai

Lietuvos žmonės, nepaisant istorinės praeities, yra nostalgiški. Nesvarbu, ką ir kokiais mąstais sugriovė sovietmetis, dėl kurio ekonomiškai ir kultūriškai nesiekiame Europos vidurkio (kartu su kitomis sovietinio bloko šalimis), bet prisiminimai iš tų laikų apie kokius nors (pagalvojus, siaubingai nehigieniškus ir pasibaisėtinus) „gazirovkės“ automatus ar kokias nors apšepusias rotundas parkuose glosto eilinio lietuvio širdį.

Lygiai tokia pat nostalgija apima paminėjus „močiutę kaime“, kurią, panašu, turi ar turėjo ir didžioji dalis save vadinančių miestiečiais. Jie ten leido savo vaikystės vasaras, išmoko melžti karves, tupėdavo būdelėse su širdele, kai jau reikalas prispausdavo, ir lygiai taip pat vasaroms išveždavo/išveža savo vaikus.

Mirštantis kaimas

TAČIAU, taip jau nutiko, kad gyventojų kėlimasis iš kaimo į miestą nesibaigė su industrine revoliucija ar kolūkių kūrimusi, bet tęsiasi ir šiandien. Galbūt kai kurie keliasi į miestus už savo tėvynės ribų, tačiau bet kokiu atveju, tai reiškia miestų (pasauline prasme) augimą ir kaimų mažėjimą. Ir nors būtent taip kažkada yra pasielgę save miestiečiais laikantys piliečiai, jie vis tiek ūbauja ir virkauja, kaip liūdna, kad kai kurie kaimai jau beveik visai išmirę, mažuose miesteliuose belikę vien senoliai, trobos užkaltais langais ir t.t. Nes juk nebeliks „močiutės kaime“ sąvokos, vaikai nebežinos, iš kur atsiranda pienas (galvos, iš supermarketo), visiškai nebeleis laiko lauke ir apskritai viskas bus blogai, nes juk „lietuvis turi būti arti žemės“.

Augančio miesto pavyzdys

Realybė yra tokia, kad kėlimasis į miestus tereiškia viena: geresnį darbų pasiskirstymą, ekonomikos augimą, geresnį išsilavinimą ir teisingesnį mokesčių perskirstymą. Tuoj paaiškinsiu:

Geresnis darbų pasiskirstymas – kai kiekvienas daro tai, ką sugeba geriausiai. T.y. virėjas gamina maistą, pardavėjas parduoda prekes, o kiaulininkas augina kiaules. Jei vienas žmogus augins porą kiaulių, karvukę, ropes, bulvikes ir dar turės gėlių darželį, bandys juos visus apdorot ir parduot kažkur turguje, neuždirbs nei jis pats, nei visuomenė. Nes nė vienas iš mūsų negali būti tobulas visose srityse. Na ir dar prisideda mąsto ekonomija, bet apie tai nesiplėsiu. Taigi, močiutė kaime, užsiauginanti visokias sodo gėrybes ir tiekianti jas vaikams ir anūkams ir turi būti tik nostalgiška praeitis. Žinoma, jei yra pinigų ir laiko, tegul sau augina bulvikes ir pomidoriukus, bet lai nesiskundžia, kaip sunku ir visko trūksta ir niekas nepadeda. Bet statistinė realybė turėtų būti tokia: dideli ūkiai, kurie koncentruojasi kelių (o ne daugumos) produktų gamyboje.

Būtent iš geresnio darbų pasiskirstymos išplaukia ekonomikos augimas. Gyvenant mažuose kaimeliuose su mažai žemės ir auginant viską sau (karvutę, kiaulytę ir bulvikes) tai yra neįmanoma. Imantis arba tikro ūkininkavimo (specializuoto didelio ūkio) arba vėlgi, specializuoto darbo mieste, ieškant galimybių rezultatas ir yra augimas, Galbūt nebūtinai būtent tam vienam kažko besiimančiam žmogui, tačiau visuomenei apskritai.

Geresnis išsilavinimas yra kitas iš kėlimosi į miestus išplaukiantis gėris. Taip yra todėl, kad miestuose išsilavinimo institucijos yra labiau prieinamos, ir todėl, kad be išsilavinimo galima daug mažiau pasiekti. Kadangi miestuose yra daugiau su kuo save palyginti nei mažame kaimelyje, kuris jau beveik išmiręs, tai motyvuoja stengtis daugiau. Geresnis išsilavinimas vėlgi prisideda prie geresnio darbų pasiskirstymo, geresnio galimybių pastebėjimo ir ekonomikos augimo.

Galiausiai, bandant išlaikyti mirštančius mažus miestelius ir kaimus, sukeliama mokesčių perskirstymo neteisybė. Išlaikyti kaimų mokyklas, provincijos gydytojus ir pan, kurie paslaugas teikia labai mažam skaičiui gyventojų, yra brangu ir neefektyvu. Nelaimingi nei tų paslaugų gavėjai, nes paslaugos vis tolėja, vis karpomos, kadangi valstybė kitaip ir nebegali funkcionuoti. Tuo tarpu paslaugų apmokestinimui naudojami mokesčiai daugiausia yra surenkami miestuose (ten, kur ekonominis augimas). Surenkami, bet perskirstomi provincijai.

Neturiu nieko prieš kaimą ar provincijos miestelius. Bet piktina verkšlenimas ir nieko nedarymas (ypač matomas iš rinkimų rezultatų, renkant populistines partijas ir tikintis didesnių pašalpų ar minimalių atlyginimų). Daryti tikrai yra ką. Bent jau persikelkite į miestus – bsu geriau visiems.

Tagged argumentai, nesupratimas, nostalgija, praeitis, sovietmetis

2013 10 17

Visuomenė

16 Lietuvos interneto komentatorių tipų

Skaityti komentarus po straipsniais internete yra absoliutus laiko švaistymas ir, dažniausiai, pakankamai užknisantis reikalas. Ir vis dėlto, kartu tai yra slaptas mano (ir, spėju, daugelio) malonumas. Iš esmės dabar komentarų skaitymą priimu kaip bingo žaidimą. Perskaičius porą puslapių dažniausiai galima „surinkti“ 12 dažniausiai pasitaikančių komentatorių tipų ir sušukti „bingo“. Žaidimą galima paįvairinti lenktyniaujant su kitais (ar pačiu savimi) kuris greičiau suras visus komentarų tipus. Papildomus taškus galima duoti už 4 retesnius (bet lengvai atpažįstamus) tipus.

Smagaus žaidimo!

Dažniausiai pasitaikantys tipai (abu gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties):

Emigrantas – būtinai pradeda savo komentarą žodžiais „gyvenu Anglijoje/Norvegijoje/Airijoje/ ir t.t. jau n metų ir gerai žinau…“. Dažnai išvadina likusius Lietuvoje durniais, Lietuvą – šalimi, kur neįmanoma gyventi, nes už minimalų atlyginimą Londone galima nusipirkti daugiau litrų pieno ir kilogramų sausainių.
„Kaltas Kubilius“ – nesvarbu, apie ką straipsnis, būtinai ras jame problemą ir dėl jos apkaltins Kubilių. Nesvarbu, ar šio individo mašina nepraėjo technikinės; darbe reikia dirbti, ir nemažai (o, siaube, kas to galėjo tikėtis?); sūnus mokykloj renka dvejetus, o pusbrolio garažinis autoservisas bankrutavo. Kubilius kaltas dėl visko, taip pat ir to, kad yra šalių, kur pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje. Pakankamai dažnai šis komentatorius kartu yra ir emigrantas (žr. aukščiau).
Religingasis – į bet kokią temą įneš pagraudenimų, kaip bedieviai siaubia Lietuvą ir pasaulį, arba tikėjimo, kad Jėzus visus išgelbės. Bergždžiai bando kitus įtikinti, kad tikėjimas išpręstų visas problemas. Sugeba įpinti žodžius „Dievas“, „Jėzus“ ir pan. į kiekvieną sakinį.
Runkelis (aka varguolis) – nesuprantama sakinių konstrukcija ir gramatika, dažnai ir rusiškais keiksmažodžiais bando paaiškinti, kaip jam blogai. Nesvarbu kas bebūtų, kokia tema būtų diskutuojama, pozityvo tokiuose komentaruose nerasite.
Pasimetęs inteligentas – rašo sudėtinga, rišlia kalba, sudėlioja visus kablelius (ir tik ten, kur reikia). Baisisi kitų komentatorių ir apskritai „daugumos“ neišprusimu ar intelekto trūkumu.
Ciniškas vidutinio amžiaus vidurinės grandies vadovas – daug gyvenime mačiusio ir kiek nuo gyvenimo pavargusiu, bet vis dar moderniu save belaikančio balsu papasakoja istorijų ir atsitikimų iš savos patirties. Dažniausiai tai pamokomojo pobūdžio komentarai jaunimui, aprašantys komentuotojo sunkią vaikystę, jaunystę, studijų metus ir t.t.
„Vaikai, gyvenkime draugiškai“ – katinas Leopoldas, bandantis sutaikyti komentuotojų rietenas, ypač kokiais nors itin „karštais“ klausimais, pvz. rinkimų rezultatai, gėjų paradas ir pan.
Politiškai korektiškas – visiškai nieko neįžeidžiantis, bet kartu ir nepasakantis komentaras. Dažniausiai taip pat randamas karštose diskusijose. Daug kur tokie komentarai rašomi kaip atsakymai emigrantams, „kaltas Kubilius“ ir runkelio pobūdžio komentatoriams. Dažnai sukelia tik dar audringesnius barnius, nes pastarieji nelabai supranta, kas norima pasakyti (nes nesakoma tiesiogiai) ir priima tai kaip ataką.
Besigėdinantis Lietuvos – kiek panašus į runkelį (bet daug taisyklingiau rašantis, nesikeikiantis ir dažniausiai pakankamai inteligentiškas) savo negatyvumu. Kartais norintis būti ar buvęs emigrantas (sugrįžęs, nes nepavyko prasilaužti). Visų šio komentuotojo rašliavų esmė „šitoj šaly nieko gero nėra“.
Visažinis – žinantis atsakymus į absoliučiai visus klausimus (pvz. kas kaltas kokioje nors ilgai neišsprendžiamoje byloje ar kokia yra sveikiausia pasaulio dieta – dažniausiai, beje, lašinių valgymas, kaip kad „Senoliai darė“). Argumentai, tokie kaip mokslo ar kriminaliniai įrodymai jam nesvarbūs. Jo žinojimas ateina iš vidaus ir yra stipresnis už viską.
„Prie ruso buvo geriau“ – užsilaikęs homo sovietikus, nuolat nostalgiškai prisimenantis senus laikus, kai nereikėdavo stengtis, daug ką galėdavo gauti per blatą ar pasivogti, darbe galėdavo gerti kavutę ar ką stipresnio ir vis tiek gaudavo algą tokią pat kaip ir kiti.
Klaidų taisytojas – tiesiog apsėstas gramatinių ar loginių klaidų paieškomis ir būtinai turintis pakomentuoti tokių straipsnyje suradęs.

Komentatorių bingo

Retesni, bet ne mažiau smagūs komentatorių tipai:

Paauglys – visada vyriškos giminės, net per interneto komentarus bandantis „kabinti mergas“ ar bent jau pasigirti savo „įnagiais“
Super-Feministė – tai ne feministė, kitaip žinoma kovotoja už moterų teises. Tai – žiauresnė ir agresyvesnė atmaina, nekenčianti vyrų, norinti, kad jie apskritai išnyktų bent jau iš šio žemės pusrutulio ir netrukdytų joms jaustis visakaip geriausioms.
Sąmokslo teorija – retokai pasitaikantis, bet itin keistas tipas, sugebantis įžvelgti sąmokslo teorijas ir šešėlinius susitarimus ten, kur niekas kitas nė nežvilgtelėtų.
Narcizas – nebūtinai sėkmingas ir daug pasiekęs, bet labai norintis pasigirti savo pasiekimais. Galima atmaina – supermamos ir supertėčiai, besigiriantys savo vaikų pasiekimais (tik vienerių, o jau daro į puoduką!).

Tagged argumentai, internetas, kalba

2013 09 25

Visuomenė

Didelis minimalus atlyginimas – mūsų visų saugumo užtikrinimui?

Žiniasklaida šiuo metu ieško vis naujų faktų apie Panevėžio rajone praeitą šeštadienį įvykusią tragediją. Šis įrašas ne apie tai, kas kaltas, kad merginos pagalbos šauksmas nepadėjo išgelbėti jos gyvybės. Tai greičiau pamąstymai apie visuomenę ir kodėl Lietuvoje tiek daug kraupių nusikaltimų.

Šį įrašą įkvėpė delfi publikuotas straipsnis „Juodoji provincijos karta: žudyti pasirengęs jaunimas„. Kaip parašyta straipsnyje, abu įtariamieji jau yra n kartų teisti, o prieš vieną iš jų netgi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas. Abu jie bedarbiai. Šiuo atveju galima paanalizuoti, kodėl. Tarkime, vienas iš jų kažkada būdamas visai dar „žalias“ ir apie nieką nemąstydamas įvykdė pirmąjį nusikaltimą. Šis buvo išaiškintas, toliau laukė teismas, įkalinimas arba administracinė bauda. Po to jis galbūt bandė įsidarbint, bet darbai nesimėto – ypač prieš tai teistų įdarbinti nelabai kas nori, o jei ir pasiūlo kokį darbą, tai atlyginimas minimalus ir nelabai patrauklus. Taigi, pasirenkama geriau vėl rizikuoti ir ką nors apiplėšti ar pavogti. Taip susidaro uždaras ratas:

Uždaras ratas

Tame pačiame straipsnyje VU kriminologas, profesorius Aleksandras Dobryninas teigia, kad viena iš agresyvumo visuomenėje priežasčių yra:

“ Lietuvoje reklamuojamas puikus ir švytintis gyvenimas, tačiau realūs žmonės susiduria su visai kita realybe. (…) tokiu būdu susikuria žiaurumo ir agresyvumo subkultūra, kuri pastatoma prieš viską turinčią ir viskuo patenkintą visuomenės dalį.“

Tai man primena anksčiau skaitytus straipsnius apie sąsają tarp pajamų nelygybės šalyje (ar regione) ir žiaurų nusikaltimų kiekio. Pavyzdžiui šioje publikacijoje išanalizuota 32 ankstesni tyrimai ir didžiojoje daugumoje (97 procentai) buvo rasta tokia sąsaja. Taigi, panašu, kad šis teiginys pagrįstas.

Čia neanalizuosiu, kiek progresiniai mokesčiai, minimalaus atlyginimo kėlimas, stiprios profsąjungos, mažas korupcijos lygis prisideda prie pajamų lygybės. Esu tikra, kad tai yra visų jų kombinacija ir vien aklas minimalaus atlyginimo kėlimas ar progresinių mokesčių įvedimas mažai ką pakeistų. Tačiau esmė ta, kad šalys pasižyminčios didele pajamų lygybe, ar bent jau jų dauguma, (absoliučios nerastume niekur, o ir kažin, ar iš to kas nors gero išeitų) turi įsivedusios progresinius mokesčius, turi stiprias profsąjungas, kurios yra išsiderėję didelius minimalius atlyginimus (vėlgi, minimalūs atlyginimai tokiose šalyse nėra vien aklas įstatymas, bet trišaliai susitarimai) ir turi vienus žemiausių korupcijos indeksų. Nors tai ir nėra stiprus argumentas ir priežasčių dideliam pajamų lygumui gali būti daug, tačiau galima daryti prielaidą, kad šios priežastys taip pat turi nemažą įtaką.

Neturiu ir atsakymo, kaip reikėtų ir ar reikėtų progresinius mokesčius įvedinėti, stiprinti profsąjungas ir kaip galima sumažinti korupciją. Paliksiu pamąstymus apie tai kitiems įrašams. O čia tiesiog norėjau pabrėžti, kad progresiniai mokesčiai ir dideli minimalūs atlyginimai atneša naudos ir dideles pajamas gaunantiems. Kaip? Ogi didesniu visuomenės saugumu. Esant dideliems minimaliems atlyginimams (palyginus su kitų žmonių, turinčių geresnį išsilavinimą ir daugiau patirties, taigi tai nėra absoliutus dydis) ir mažam skirtumui tarp direktoriaus ir paprasto darbininko įplaukų, paprastas darbininkas nelabai turi priežasčių agresijai. Jo bosas uždirba panašiai, jų gyvenimai irgi pakankamai panašūs – abu gyvena nuosavuose namuose, keliauja atostogoms į šiltus kraštus (taip, skiriasi vietos, kur tie nuosavi namai stovi ir kur keliaujama, bet tai nėra lemiamas dalykas) ir t.t. Taip, tai nėra visiškai sąžininga, nes direktorius turi daug daugiau atsakomybės, prisiima daugiau rizikos, tikriausiai taip pat įsigijo ir geresnį išsilavinimą, taigi paaukojo savo laiką, kurį galėjo išnaudoti kam nors smagesniam… Iš kitos pusės, šiuo atveju aukštesnį išsilavinimą turintys ir geresnes pozicijas darbu turintys galima sakyti sumoka mokestį už savo ir savo vaikų saugumą.

Kokios sąlygos turėtų būti sėdintiems už grotų?

Analogiškai galima padiskutuoti ir apie kalėjimų sąlygas ir kodėl Skandinavijos kalėjimuose „geriau nei lietuviškuose viešbučiuose“. Vėlgi, galbūt norėtųsi tuos nusikaltėlius nusiųsti į kuo siaubingesnes sąlygas, bet ar bausmės esmė yra atkeršyti ar parodyti, kad įmanomas ir kitoks gyvenimas, t.y. „perauklėti“? Būtent skandinaviški „viešbutiniai“ kalėjimai daug geriau išmoko žmogų vėl integruotis į visuomenę, ko pasekmė yra daug rečiau pasitaikantys serijiniai nusikaltėliai. Taip, visuomenė moka už gražius kalėjimus, kalinių išsilavinimus ir sporto sales, bet kartu už tai gauna daug mažesnį skaičių serijinių nusikaltėlių.

Didžiausia problema čia turbūt yra balanso radimas. Vėlgi, kaip minėjau, nei visiška atlyginimų lygybė, nei kalėjimai, kurių sąlygos geresnės nei vidutinio laisvėje gyvenančio žmogaus, tikrai prie nieko gero neprivestų. Bet manau verta pamąstyti plačiau, kaip būtų galima sumažinti agresiją visuomenėje ir galbūt verta kartais ramybę ir saugumą „nusipirkti“..

Tagged ekonomika, kriminalai, minimalus atlyginimas, pajamų lygybė

2013 09 24

Mokslas, Visuomenė

Kodėl tavo rūkantis senelis išgyveno iki šimto metų arba kaip reikia suprasti mokslinius atradimus

Logikos klaidų žmonės pridaro labai dažnai. Politiniai, religiniai debatai, straipsnių komentarai, netgi patys straipsniai (ypač jautresnėm temom, kur dar nėra visuotinai pripažįstamų faktų) retai kada yra absoliučiai objektyvūs ir nepradeda apeliuoti į jausmus, autoritetus, mases ir t.t. Nemažai atvejų, kai argumentuojantysis puikiai žino, kad jų argumentai nėra pagrįsti objektyviais faktais. Bet jiems nesvarbu. Esmė – įtinkinti kitus, kad jų tiesa yra vienintelė tiesa. Ar bent jau geriausia iš visų tiesų.

Liūdniau, daug liūdniau, kai žmonės nesupranta, kad argumentuoti visiškai nemoka, kad jų argumentai iš esmės yra nieko verti. Įdomiausia, kad būtent tokie individai yra įsitikinę savo teisumu.

Pateiksiu pavyzdį. Kai tik spaudoje pasirodo straipsnių apie gyvenimo būdą ir jo sukeltas ligas, būtinai atsiranda komentuojančiųjų, kad taip nėra ir negali būti.

Rūkymas kenkia? Gal kokiam nususėliui tuberkuliozės pažeistais plaučiais ir kenkia. Va mano senelis visą gyvenimą rūkė ir mirė tik šimto metų sulaukęs, ir tai ne nuo plaučių vėžio…

Kažkieno rūkantis senelis, kuris galbūt niekada nesusirgs plaučių vėžiu. Galbūt.

Arba dar vienas, itin dažnai pasitaikantis:

Nesąmonė tos mitybos rekomendacijos. Va mano seneliai tai lašinius kasdien kirto, o sriubos tokios riebios būdavo, kad net šaukštas stovėdavo. Ir ką? Tikrai sveikesni būdavo, nei mes dabar…

Kai susiduri su tokiais „argumentais“ (nes realiai jie yra niekiniai) gali būti tikras, kad nesvarbu, ką tokiam žmogui besakytum, jis bus teisus, o tu ne. Vienąkart vienai „supermamytei“ bandžiau pagrįsti savo argumentą keletu nuorodų į mokslines duombazes (klausimo nepamenu, bet lyg ir kažkas apie kūdikių sveikatą). Bet jos atsakymas tiesiog pribloškė:

Tu man necituok tų mokslinių atradimų, ką man jie duoda? Geriau iš savo gyvenimo ką nors papasakok. Bet turbūt neturi ką pasakot, todėl ir tylėk.

Taigi, kai su tokiais žmonėmis pakalbi, supranti, kad mokslu jie tiesiog nepasitiki. Gerai, jei dar neprisideda kokios nors sąmokslo teorijos, kad kažką įrodyti tau bando savo naudos siekdamos vaistus gaminančios įmonės, universitetai, politikai ar dar balažin kas… Geriausiu atveju tie mokslininkai tiesiog pamišę ir neturi ką veikti, todėl bando suabsoliutint gyvenimą ir jį visaip apskaičiuoti. O kam jį apskaičiuoti, jei reikia tiesiog gyventi? Besimėgaujant.. pvz. rūkant kiek norint ir kada norint ir nevarginant smegenų kvailais straipsniais apie gyvenimo būdo ligas…

Pozityvi koreliacija

Tokių žmonių nepasitikėjimas mokslu kyla iš nesupratimo, kaip mokslinis pagrindimas veikia. Tai, kad kažkas koreliuoja, nereiškia, kad įvykus X būtinai įvyks ir Y. Tiesiog yra didelė (ar didesnė palyginus su kitais potencialiais įvykiais) tikimybė, kad įvyks. Taigi, netgi labai įmanoma, kad kažkieno senelis rūkė visą gyvenimą, niekuo nesirgo ir mirė sulaukęs šimto metų tiesiog nuo senatvės (kad ir ką tai bereikštų). Netgi įmanoma, kad ir tavo, ir kaimyno seneliai abu rūkė, ir ilgai ir laimingai gyveno. Tai nepaneigia to, ką teigia mokslininkai ir juo labiau nereiškia, kad rūkydamas tokio senelio anūkas taip pat išgyvens ilgai ir niekuo nesirgs.

O tai, tikriausiai, ir yra esminė problema. Nes daugumai patinka absoliutūs atsakymai į klausimus. Atsakymai, kur nereikia galvot ir rizikuot, bet kur gali būti TIKRAS.

Todėl lengviau ignoruoti kažkokių kvailų mokslininkų argumentus ir pasitikėti tuo, ką žinai, pvz tuo, kas nutiko seneliui, mamai ar broliui. Jeigu draugei tiko kažkokie vaistai, tai ir tu jų nusipirksi. Juk jai tiko, o be to, ji – tavo draugė, vadinasi į tave panaši. O jei kas atsitiks, juk visada yra gydytojai ir valdžia. Jei neišgelbės, tai bent turėsi ką apkaltinti, ar ne?

Tagged argumentai, loginės klaidos, mokslas

2013 09 17

Visuomenė

Valstybinės kalbos inspekcija juokiasi

Beskaitydama naujienas Delfyje pastebėjau neįprastą žodžių derinį „Kalbininkams skundas dėl tualeto sukėlė juoką„. Yra derinių, kurie žiniasklaidoje yra itin įprasti, netgi gerokai įgrisę pvz. „Panelė X liemenėlei pasakė „Ne““ arba „Kelių ereliai šiemet jau nusinešė n gyvybių“. Kiti tiesiog nėra neįprasti. O štai skaityti, kad kažkas kalbininkams sukėlė juoką, va čia tai jau naujiena. Nes šiaip jau juokiamasi iš pačių kalbininkų ir jų rekomendacijų.

Aš suprantu, dėl ko Valstybinė Lietuvių kalbos komisija ir Valstybinės kalbos inspekcija buvo įkurtos. Štai VKI puslapyje pateikta Lietuvių kalbos priežiūros istorija parodo, kad 1989 metais buvo skiriama daug dėmesio kalbai, kaip šalies suverenumo ir kultūros išskirtinumo įrodymui. T.y. buvo svarbu parodyti, kad Lietuva nėra Rusijos dalis, kad ji turi savo kalbą, beja labai seną ir visiškai nepanašią į rusų. Taip pat buvo svarbu parodyti, kad Lietuvoje beliko viena vienintelė valstybinė kalba, kas tikrai ne visiems piliečiams buvo savaime aišku. Štai citata iš tinklapio:

1989 m. vasario 20 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti. Jame numatyti konkretūs reikalavimai, darbai ir terminai, iki kada jie turi būti atlikti, kad lietuvių kalba būtų įtvirtinta kaip valstybinė. Iš svarbiausių minėtini valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas tam tikras pareigas einantiems asmenims, reikalavimas pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba ir kt.

Šaltinis: http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=6905,1,30

Taigi, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, tam tikra organizacija, padedanti užtikrinti, kad Lietuvoje būtų vartojama valstybinė, t.y. Lietuvių kalba, buvo tikrai reikalinga.

Kam šios organizacijos reikalingos dabar? Pasižiūrėkime į jų veiklą. VKI savo tinklapyje nurodo, kad teikia tokias paslaugas:

Asmenų pasiūlymų, pareiškimų, skundų, priėmimas ir nagrinėjimas
Informacijos teikimas asmenims ir jų konsultavimas

Įdomu, kokius pasiūlymus ir skundus ši įstaiga nagrinėja? Štai gegužės mėnesio ataskaita:

Gegužę į Kalbos inspekciją kreipėsi asmenys dėl kalbos klaidų naujienlaiškyje ir interneto svetainėse, televizijos ir radijo laidose, dėl viešųjų užrašų, įsigytos prekės naudojimo instrukcijos nevalstybine kalba.

Tame pačiame tinklapyje matyti, kokių klaidų pasitaikė televizijos laidose. Dauguma jų – kirčiavimo klaidos. Tikrai ne piktybinės, o, spėju, tiesiog pamiršus, ar supainiojus, kaip taisyklingai reikėtų sakyti. Be abejo, žurnalistai turėtų žinoti, kaip rašyti ar kalbėti, tačiau juos kontroliuoti turėtų redaktoriai. Kitaip sakant, tokiu atveju turėtų veikti savikontrolė. Netaisyklingai kalbančių ar rašančių žurnalistų samdymas juk atsiliepia pačios organizacijos prestižui. Kam čia reikalinga biudžetinė įstaiga? Tuo labiau, kad nepanašu, jog ji darytų kažką daugiau nei tiesiog peržiūrėtų keletą laidų ir surašytų sąrašą pastebėtų klaidų. Ar tai ką nors keičia? Netikrinau (neturiu laiko, o ir noro), bet esu tikra, kad panašius klaidų sąraųus ar nagrinėjamų skundų aprašymus rasime ir prieš penkerius, ir dešimtį metų.

Įsigyta prekė neturėjo instrukcijos valstybine kalba? Pasitaiko. Vienam žmogui visoje Lietuvoje, vieną kartą per mėnesį. Įdomu, ar jis bandė kreiptis į pardavėją? Normalus, klientą gerbiantis pardavėjas būtų klientui padėjęs ir pasistengęs isntrukciją išversti ar bent paaiškinti žodžiu. Bet kokiu kitu atveju apie nekokį pardavėją galima papasakoti visiems savo pažįstamiems, kad iš jo nieko nepirktų. Po kiek laiko dėl klientų trūkumo toks pardavęjas papraščiausiai bankrutuotų. Vėlgi, tai vadinama savireguliacija.

Ar verta išlaikyti tokią įstaigą? Taip, pinigai nėra itin dideli, tačiau tai galėtų būti sutaupyti pinigai. Visą mėnesį mokėti atlyginimus dešimčiai žmonių (tiek jų suskaičiavau kontaktų skiltyje, o tai reiškia, kad darbuotojų yra BENT dešimt, galbūt ir daugiau), taip pat išlaikyti patalpas, kompiuterius, telefonus, popierių ir kitus kanceliarijos reikmenis (galiu įsivaizduoti, kad visokius savo pastebėjimus ir nutarimus tokios įstaigos turi būtinai atspausdinti ir įsgti į segtuvą, kuris bus padėtas į kokį nors archyvą ir niekada daugiau neatverstas…) ir t.t.

Jei nėra tokio didelio poreikio kontroliuoti Lietuvių kalbos vartojimo, galbūt panaši sprendžiančioji įstaiga (Valstybinė Lietuvių kalbos komisija) iš tiesų prisideda prie šalies gerovės?

Vienas iš VLKK priimtų nuostatų yra dėl juridinių asmenų registro. Ir jau vien tai, kiek nereikalingo galvos skausmo ši įstaiga sukelia verslininkams ar norintiems jais tapti, yra pakankama priežastis ją uždaryti. Kas atsitiks, jei įmonės pavadinimas bus sukurtas nesilaikant lietuvių kalbos normų? Ypač jei įmonė Lietuvoje visiškai nieko neparduoda ir visą savo produkciją eksportuoja? Galų gale, kas atsitiks, jei tas produktas ar paslauga bus parduodami Lietuvoje? Kažkokia močiutė nežinos, kaip jį perskaityti? Na ir kas? Tokiu atveju ji iš tos įmonės ir nepirks.

Tai vadinama SAVIREGULIACIJA.

P.S. Įdomu, kad šių įstaigų tinklapius prižiūri RedTape – įmonė, norinti sumažinti biurokratiją Lietuvoje. Visų pirma, sakyčiau, kad VLKK yra tobulas biurokratijos visame gražume pavyzdys (organizacija, kažką daranti vien dėl darymo, o ne pridėtinės vertės kūrimo). Antra, RedTape tikrai nėra pavadinimas, sukurtas laikantis liet. kalbos normų. Ir ką? Netgi pati VLKK naudojasi jos paslaugomis….

Tagged kalba

2013 09 08

4 Comments

Verslas, Visuomenė

Ko lietuviai nesupranta apie IKEA

Kai iš Lietuvos pirmąkart išvažiavau studijuoti į vieną Skandinavijos šalį, IKEA atrodė kaip kažkoks stebuklas. Daug apie ją buvau girdėjus. Tąkart pirmąkart apsilankius, pamenu, net fotografavomės su bendrakursiais įvairiuose kambariuose, įsivaizduodami, kad esam Mathias och Lissa, kurie gyvena 55 kvadratinių metrų bute, ar Lars och Anne, kurie teturi 28 kvadratinių metrų kambariuką su virtuve. Toks tad buvo pirmas įspūdis.

IKEA logo visa savo didybe

Nesupraskit neteisingai, IKEA iš tiesų yra nuostabi verslo idėja. Tačiau tikrai ne devintasis pasaulio stebuklas, vertas kamščių gatvėse ir prezidentės bei miesto mero vizito atidarymo dieną.

Vilniaus IKEA nesu net buvus, bet jaučiuos lyg ten lankiusis keliskart. Nesuprantamai didelis spaudos dėmesys ir po dešimt nuotraukomis iliustruotų straipsnių atidarymo dienomis neleido likti abejingu. Visos mintys buvo nudažytos geltona ir mėlyna spalva. Teko girdėt, kad kai kurie žmonės nemokamai dalintus IKEA katalogus įsidėjo į lentynas tarp klasikos ir enciklopedijų. Taigi, šurmulys didelis, PR darbas atliktas nuostabiai.

Iš kitos pusės, paskaičius komentarus prie straipsnių ar šiaip paklausius TEN apsilankiusių žmonių matyt, kodėl IKEA Lietuvoje nebuvo anksčiau ir kodėl rinka tam gal dar nėra visiškai pribrendus:

„Š.. ten, ne baldai. Va mano dėdės firma tai ąžuolinį stalą tokį padaro, kad ir provaikaičiams dar tiks..“

Tokie komentarai (įvairiai perfrazuoti, bet iš esmės labai panašūs) puikiai parodo eilinio piliečio nesupratimą, kas yra skirtingi verslo modeliai ir kaip jie veikia. Nemaža to, atspindi kartu ir nesupratimą, kad ne visi nori gyventi taip pat ir kad žmonių poreikiai yra kintantys. Kitaip sakant, vaikiškas požiūris į aplinkinius: jei man kažkas patinka, turi patikti visiems; jei kažko nemėgstu, tai turi nepatikti visiems.

Aiškinu, IKEA verslo esmė yra pritraukti žmones, kurie nenori ir kuriems nereikia baldo ar daikto, kurį jie galėtų naudoti dešimtmečiais ar šimtmečiais. Jų poreikis yra kažką gauti greitai (o ne laukti mėnesiais, kol daiktas bus atsiųstas tiesiai iš gamyklos), pigiai ir tik tam neilgam gyvenimo tarpsniui.

Sovietiniais laikais buvo įprasta gauti baldų komplektą (fotelius, diiidelę sekciją, staliuką, sofą) ir nepriklausomai nuo buto išdėstymo ar dydžio, nuo šeimos poreikių, juos turėdavai tol, kol jau visai sulūždavo. T.y. kraustydavai su savimi kur besikraustytum, ant tos pačios sofos miegodavo seneliai ir vaikai, kol užaugdavo, nes pasirinkimo nebuvo. Tiesiog nebuvo.

Šalyse, kur IKEA jau seniai žinomas fenomenas (netgi ne fenomenas, o tiesiog kasdienybės dalis) jaunimas gana anksti išsikrausto iš tėvų namų. Pirmiausia galbūt nuomojasi kambarį (be baldų), vėliau galbūt pirmą nedidelį butą (be baldų), vėliau persikelia į didesnį butą, galbūt su partneriu, vėlgi jį nuomoja (be baldų). Galiausiai galbūt įsigyja savo butą. Vėliau tame bute tikriausiai atsiranda vaikai. Tada kraustomasi į didesnį butą ar namą. Kadangi butų nuoma, skirtingai nei Lietuvoje, dažniausiai yra be baldų, t.y. gauni plikas sienas, visiškai jaunas kątik išsikraustęs žmogus jau turi įsigyti bent kažkiek baldų. Tėvų namuose turėti tikriausiai netiks, nes pirmasis būstas dažniausiai labai nedidelis. Taigi, einama į IKEA, įsigyti galbūt pačios mažiausios sofos-lovos, kokio nors suskleidžiamo stalo ir pirmojo puodų rinkinio. Kiek prakutus ir gavus pirmąjį darba šalia studijų, dažniausiai ieškoma didesnio būsto, nes skirtingai nei Lietuvoje, vakarų Europoje žmonės mieliau leidžia pinigus namams, o ne automobiliui. Kadangi butas didesnis, jau baldų reikia daugiau, mažas stalas tikriausiai jau ir nebetiks. Ir taipgi kraustantis ir keičiant būstą, keičiasi ir baldų poreikis, jų reikia vis kitokių formų, tinkančių į kitokias nišas ir kitokio išplanavimo kambarius, prisitaikant prie besikeičiančių poreikių. Pvz. studijų metais ypač reikalingas patogus darbo stalas baigus studijas išmainomas į pietų stalą. Taip kaitaliojami butai ir baldai tol, kol galiausiai subręstama, atsiranda sėslumas, įsigijamas namas, vaikai paauga ir po truputį susirenkami brangesni, ilgiau išliekantys baldai ir daiktai.

Lietuvio siaubas – moki, o apsitarnauti reikia pačiam…

Iš viso laikotarpis nuo tada, kai išsikraustoma iš tėvų namų, iki tada, kai persikraustoma į ilgalaikį (dešimtmečiams) būstą, apima apie 10-15 metų. Šitas pereinamasis laikotarpis pasižymi greitu pigių prekių vartojimu: nuo pigaus alaus maukimo, iki pigios sofos įsigijimo, nes nėra kur miegot čia ir dabar. Tik žmonėms bręstant pereinama prie kokybės: tada jau skanaujamas kokios mikrodaryklos specialus, net rankomis sunumeruotas alus su kokiais nors specialiais, tik viename regione augančiais apyniais; tada perkamas ir ąžuolinis, rankomis darytas stalas. Tame nėra nieko blogo ar keisto. Pradžioje svarbu išbandyti visko daug ir greitai, kol atrasi save. Kam skubėti, jei sėslumas ir branda kada nors ateis. O kol kas svarbiausia būti lanksčiam. Ąžuolinės sunkios rankomis drožinėtos ir šimtmečius išsilaikančios spintos tam tik trugdo.

Kokia visos šios rašliavos esmė? Paaiškinti, kad IKEA baldų negalima lyginti (nei kainos, nei kokybės prasme) su ilgalaikiais baldais. Jie yra nesulyginami, nes jie skirti tenkinti skirtingus poreikius. IKEA baldų kokybė ir kaina yra pritaikyti tam, kad baldai būtų greitai suvartojami ir nebūtų gaila jų keisti naujais, labiau tinkančiais prie besikeičiančio, bręstančio žmogaus.

Taip, yra žmonių, kurie mieliau nusipirks kažką iš sendaikčių turgaus ar perims seną močiutės stalą. Yra ir tokių, kurie mieliausiai iš pat pradžių nusipirks ilgaamžį daiktą. Tačiau manyti, kad tik ilgalaikiai daiktai yra geri ir trumpalaikius daiktus perkantys žmonės yra mažų mažiausiai nesusipratėliai, o greičiausiai visiški idiotai, tai tas pats, kas sakyti, kad jei žmogus nemėgsta svogūnų, jis yra kvailas žmogus. Kitaip sakant, lygiai taip pat vaikiška.

Tagged IKEA, verslas

2013 09 03

Mokslas, Visuomenė

Kodėl logikos ir ekonomikos turėtų mokyti nuo pirmos klasės

Facebook pilnas klasiokų ir kursiokų vaikų, einančių į mokyklą su kardeliais (tokios gėlės) rankose nuotraukų. Suprask, rugsėjo pirmoji, mokslo metų pradžia. Maži visos Lietuvos individai ateinančias 190 dienų (atskaičiavus savaitgalius ir atostogas) praleis stengdamiesi įgauti žinių, kurių esmė yra paruošti suaugusio ir savarankiško žmogaus gyvenimui.

Kardeliai visame grožyje

Nors esmė ir tokia, tačiau kažin, ar šiandieninė mokykla (ir nebūtinai Lietuvos, galima sakyti, kad viso pasaulio) tikrai suteikia žinių, kurios vertos kažko daugiau nei gebėjimas laimėti penktokų proto mūšio (ar kaip ten ta laida vadinas) ar išspręsti kryžiažodžio „Stiliaus“ priešpaskutiniame puslapyje.

Turiu pripažinti, kad mokyklą baigiau jau gana seniai. Bet logiškiems pasvarstymams šiame įraše tai neturėtų turėti prasmės, nes jie – ne apie prisiminimus ir neapykantos jausmą vienai ar kitai mokytojai. Ir ne apie tai, ko būtų galima atsisakyti, nes „mane nervino“, o ir „vis tiek google surasti galiu“. Šis įrašas apie tai, ko šiandieninė mokykla visai nemoko. Nors turėtų.

Jau vien paskutinių rinkimų rezultatai puikiai parodo, kad didžioji dalis visuomenės visiškai nesupranta, kaip veikia ekonomika ir kad (perfrazuojant fizikos dėsnį) „pinigai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta“. Kad jų gaunamos pašalpos, minimalūs atlyginimai ar dar balažin kokios legalios, bet aiškiai jų netenkinančios įplaukos, turi pirmiausia į biudžetą ar įmonės banko sąskaitą kažkaip patekti. Kad verslininkų egzistavimo tikslas nėra kuo labiau jiems, eiliniams žmogeliams (t.y. proto varguoliams) pakenkti. Taip, dažnai tas tikslas yra egoistiškas, bet įmonės egzistavimo esmė ir yra pelno kūrimas. O pelnas yra atpildas už drąsą rizikuoti, investuoti savo laiką ir lėšas. Drąsą, kurios šie „eiliniai žmogeliai“ neturi ir nenori turėti, nes jie nori kuo mažiau dirbti (kad turėtų laiko keturias val. per dieną žiūrėti TV, čia Lietuvos laisvalaikio leidimo pasiskirstymo statistika…), kuo daugiau gauti ir apie nieką nemąstyti. Jie nesupranta sąsajų tarp nedarbo ir infliacijos ir nori visko iškart. Lyg pasauly egzistuotų tik jie, o jau visokie daiktai, pinigai ir darbai turėtų atskrieti ant sidabrinių lėšktučių tiesiai panosėn.

Tokie žmonės ne tik nesupranta paprasčiausių ekonomikos principų. Dar blogiau – jie jų nesupranta, net pačiais paprasčiausiais žodžiais paaiškinus. O to priežastis dažniausia ta, kad kažkas jau prieš tai „paaiškino geriau“, nesvarbu, kad visiškai prieštaraujant logikos principams. Svarbiausia, kad jiems tiko. Pvz toks „argumentas“, kad minimalus atlyginimas turi būti pakeltas, nes „Anglijoj tai didesnis ir ten galima normaaaliai iš jo pragyventi“. Arba kad reikia balsuoti už Uspaskichą, nes „jis geras bičas, mačiau jį TV, armonika grojo“.

Būtent todėl ir yra nepaprastai svarbu mokykloje nuo mažų dienų mokyti, kaip funkcionuoja ekonomika, kaip toje ekonomikoje funkcionuoti pačiam (t.y. ne nuolat verkti ir skųstis, kad niekas – nei valdžia, nei darbdaviai – neduoda pakankamai pinigų) ir kaip atsirinkti, kurie argumento šio bei to verti, o kurie – net ne argumentai, o visiškas niekalas. Būtent tokios žinios labiau nei Maironio eilėraščių mokėjimas mintinai ar gebėjimas taisyklingai sukirčiuoti žodį „gegužė“ (nesakau, kad jų reikia atsisakyti, bet…) padėtų visuomenei tobulėti ir išsirinkti tokius politikus, kurie prisidėtų prie šalies vystymo, o ne siektų vien naudos sau (pvz. įkalinimo išvengimo).

Juokingiausia, kad dažniausiai būtent argumentas, kad „visi jie vagys“, t.y. visi politikai siekia vien savo naudos, yra priežastis to, kad turime tokį politinį paveikslą…

Kaip ir sakiau, jokios logikos…

Tagged ekonomika, mokslas