Žiniasklaida šiuo metu ieško vis naujų faktų apie Panevėžio rajone praeitą šeštadienį įvykusią tragediją. Šis įrašas ne apie tai, kas kaltas, kad merginos pagalbos šauksmas nepadėjo išgelbėti jos gyvybės. Tai greičiau pamąstymai apie visuomenę ir kodėl Lietuvoje tiek daug kraupių nusikaltimų.
Šį įrašą įkvėpė delfi publikuotas straipsnis „Juodoji provincijos karta: žudyti pasirengęs jaunimas„. Kaip parašyta straipsnyje, abu įtariamieji jau yra n kartų teisti, o prieš vieną iš jų netgi šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas. Abu jie bedarbiai. Šiuo atveju galima paanalizuoti, kodėl. Tarkime, vienas iš jų kažkada būdamas visai dar „žalias“ ir apie nieką nemąstydamas įvykdė pirmąjį nusikaltimą. Šis buvo išaiškintas, toliau laukė teismas, įkalinimas arba administracinė bauda. Po to jis galbūt bandė įsidarbint, bet darbai nesimėto – ypač prieš tai teistų įdarbinti nelabai kas nori, o jei ir pasiūlo kokį darbą, tai atlyginimas minimalus ir nelabai patrauklus. Taigi, pasirenkama geriau vėl rizikuoti ir ką nors apiplėšti ar pavogti. Taip susidaro uždaras ratas:
Tame pačiame straipsnyje VU kriminologas, profesorius Aleksandras Dobryninas teigia, kad viena iš agresyvumo visuomenėje priežasčių yra:
“ Lietuvoje reklamuojamas puikus ir švytintis gyvenimas, tačiau realūs žmonės susiduria su visai kita realybe. (…) tokiu būdu susikuria žiaurumo ir agresyvumo subkultūra, kuri pastatoma prieš viską turinčią ir viskuo patenkintą visuomenės dalį.“
Tai man primena anksčiau skaitytus straipsnius apie sąsają tarp pajamų nelygybės šalyje (ar regione) ir žiaurų nusikaltimų kiekio. Pavyzdžiui šioje publikacijoje išanalizuota 32 ankstesni tyrimai ir didžiojoje daugumoje (97 procentai) buvo rasta tokia sąsaja. Taigi, panašu, kad šis teiginys pagrįstas.
Čia neanalizuosiu, kiek progresiniai mokesčiai, minimalaus atlyginimo kėlimas, stiprios profsąjungos, mažas korupcijos lygis prisideda prie pajamų lygybės. Esu tikra, kad tai yra visų jų kombinacija ir vien aklas minimalaus atlyginimo kėlimas ar progresinių mokesčių įvedimas mažai ką pakeistų. Tačiau esmė ta, kad šalys pasižyminčios didele pajamų lygybe, ar bent jau jų dauguma, (absoliučios nerastume niekur, o ir kažin, ar iš to kas nors gero išeitų) turi įsivedusios progresinius mokesčius, turi stiprias profsąjungas, kurios yra išsiderėję didelius minimalius atlyginimus (vėlgi, minimalūs atlyginimai tokiose šalyse nėra vien aklas įstatymas, bet trišaliai susitarimai) ir turi vienus žemiausių korupcijos indeksų. Nors tai ir nėra stiprus argumentas ir priežasčių dideliam pajamų lygumui gali būti daug, tačiau galima daryti prielaidą, kad šios priežastys taip pat turi nemažą įtaką.
Neturiu ir atsakymo, kaip reikėtų ir ar reikėtų progresinius mokesčius įvedinėti, stiprinti profsąjungas ir kaip galima sumažinti korupciją. Paliksiu pamąstymus apie tai kitiems įrašams. O čia tiesiog norėjau pabrėžti, kad progresiniai mokesčiai ir dideli minimalūs atlyginimai atneša naudos ir dideles pajamas gaunantiems. Kaip? Ogi didesniu visuomenės saugumu. Esant dideliems minimaliems atlyginimams (palyginus su kitų žmonių, turinčių geresnį išsilavinimą ir daugiau patirties, taigi tai nėra absoliutus dydis) ir mažam skirtumui tarp direktoriaus ir paprasto darbininko įplaukų, paprastas darbininkas nelabai turi priežasčių agresijai. Jo bosas uždirba panašiai, jų gyvenimai irgi pakankamai panašūs – abu gyvena nuosavuose namuose, keliauja atostogoms į šiltus kraštus (taip, skiriasi vietos, kur tie nuosavi namai stovi ir kur keliaujama, bet tai nėra lemiamas dalykas) ir t.t. Taip, tai nėra visiškai sąžininga, nes direktorius turi daug daugiau atsakomybės, prisiima daugiau rizikos, tikriausiai taip pat įsigijo ir geresnį išsilavinimą, taigi paaukojo savo laiką, kurį galėjo išnaudoti kam nors smagesniam… Iš kitos pusės, šiuo atveju aukštesnį išsilavinimą turintys ir geresnes pozicijas darbu turintys galima sakyti sumoka mokestį už savo ir savo vaikų saugumą.
Analogiškai galima padiskutuoti ir apie kalėjimų sąlygas ir kodėl Skandinavijos kalėjimuose „geriau nei lietuviškuose viešbučiuose“. Vėlgi, galbūt norėtųsi tuos nusikaltėlius nusiųsti į kuo siaubingesnes sąlygas, bet ar bausmės esmė yra atkeršyti ar parodyti, kad įmanomas ir kitoks gyvenimas, t.y. „perauklėti“? Būtent skandinaviški „viešbutiniai“ kalėjimai daug geriau išmoko žmogų vėl integruotis į visuomenę, ko pasekmė yra daug rečiau pasitaikantys serijiniai nusikaltėliai. Taip, visuomenė moka už gražius kalėjimus, kalinių išsilavinimus ir sporto sales, bet kartu už tai gauna daug mažesnį skaičių serijinių nusikaltėlių.
Didžiausia problema čia turbūt yra balanso radimas. Vėlgi, kaip minėjau, nei visiška atlyginimų lygybė, nei kalėjimai, kurių sąlygos geresnės nei vidutinio laisvėje gyvenančio žmogaus, tikrai prie nieko gero neprivestų. Bet manau verta pamąstyti plačiau, kaip būtų galima sumažinti agresiją visuomenėje ir galbūt verta kartais ramybę ir saugumą „nusipirkti“..