Logikos klaidų žmonės pridaro labai dažnai. Politiniai, religiniai debatai, straipsnių komentarai, netgi patys straipsniai (ypač jautresnėm temom, kur dar nėra visuotinai pripažįstamų faktų) retai kada yra absoliučiai objektyvūs ir nepradeda apeliuoti į jausmus, autoritetus, mases ir t.t. Nemažai atvejų, kai argumentuojantysis puikiai žino, kad jų argumentai nėra pagrįsti objektyviais faktais. Bet jiems nesvarbu. Esmė – įtinkinti kitus, kad jų tiesa yra vienintelė tiesa. Ar bent jau geriausia iš visų tiesų.
Liūdniau, daug liūdniau, kai žmonės nesupranta, kad argumentuoti visiškai nemoka, kad jų argumentai iš esmės yra nieko verti. Įdomiausia, kad būtent tokie individai yra įsitikinę savo teisumu.
Pateiksiu pavyzdį. Kai tik spaudoje pasirodo straipsnių apie gyvenimo būdą ir jo sukeltas ligas, būtinai atsiranda komentuojančiųjų, kad taip nėra ir negali būti.
Rūkymas kenkia? Gal kokiam nususėliui tuberkuliozės pažeistais plaučiais ir kenkia. Va mano senelis visą gyvenimą rūkė ir mirė tik šimto metų sulaukęs, ir tai ne nuo plaučių vėžio…
Kažkieno rūkantis senelis, kuris galbūt niekada nesusirgs plaučių vėžiu. Galbūt.
Arba dar vienas, itin dažnai pasitaikantis:
Nesąmonė tos mitybos rekomendacijos. Va mano seneliai tai lašinius kasdien kirto, o sriubos tokios riebios būdavo, kad net šaukštas stovėdavo. Ir ką? Tikrai sveikesni būdavo, nei mes dabar…
Kai susiduri su tokiais „argumentais“ (nes realiai jie yra niekiniai) gali būti tikras, kad nesvarbu, ką tokiam žmogui besakytum, jis bus teisus, o tu ne. Vienąkart vienai „supermamytei“ bandžiau pagrįsti savo argumentą keletu nuorodų į mokslines duombazes (klausimo nepamenu, bet lyg ir kažkas apie kūdikių sveikatą). Bet jos atsakymas tiesiog pribloškė:
Tu man necituok tų mokslinių atradimų, ką man jie duoda? Geriau iš savo gyvenimo ką nors papasakok. Bet turbūt neturi ką pasakot, todėl ir tylėk.
Taigi, kai su tokiais žmonėmis pakalbi, supranti, kad mokslu jie tiesiog nepasitiki. Gerai, jei dar neprisideda kokios nors sąmokslo teorijos, kad kažką įrodyti tau bando savo naudos siekdamos vaistus gaminančios įmonės, universitetai, politikai ar dar balažin kas… Geriausiu atveju tie mokslininkai tiesiog pamišę ir neturi ką veikti, todėl bando suabsoliutint gyvenimą ir jį visaip apskaičiuoti. O kam jį apskaičiuoti, jei reikia tiesiog gyventi? Besimėgaujant.. pvz. rūkant kiek norint ir kada norint ir nevarginant smegenų kvailais straipsniais apie gyvenimo būdo ligas…
Pozityvi koreliacija
Tokių žmonių nepasitikėjimas mokslu kyla iš nesupratimo, kaip mokslinis pagrindimas veikia. Tai, kad kažkas koreliuoja, nereiškia, kad įvykus X būtinai įvyks ir Y. Tiesiog yra didelė (ar didesnė palyginus su kitais potencialiais įvykiais) tikimybė, kad įvyks. Taigi, netgi labai įmanoma, kad kažkieno senelis rūkė visą gyvenimą, niekuo nesirgo ir mirė sulaukęs šimto metų tiesiog nuo senatvės (kad ir ką tai bereikštų). Netgi įmanoma, kad ir tavo, ir kaimyno seneliai abu rūkė, ir ilgai ir laimingai gyveno. Tai nepaneigia to, ką teigia mokslininkai ir juo labiau nereiškia, kad rūkydamas tokio senelio anūkas taip pat išgyvens ilgai ir niekuo nesirgs.
O tai, tikriausiai, ir yra esminė problema. Nes daugumai patinka absoliutūs atsakymai į klausimus. Atsakymai, kur nereikia galvot ir rizikuot, bet kur gali būti TIKRAS.
Todėl lengviau ignoruoti kažkokių kvailų mokslininkų argumentus ir pasitikėti tuo, ką žinai, pvz tuo, kas nutiko seneliui, mamai ar broliui. Jeigu draugei tiko kažkokie vaistai, tai ir tu jų nusipirksi. Juk jai tiko, o be to, ji – tavo draugė, vadinasi į tave panaši. O jei kas atsitiks, juk visada yra gydytojai ir valdžia. Jei neišgelbės, tai bent turėsi ką apkaltinti, ar ne?
