Beskaitydama naujienas Delfyje pastebėjau neįprastą žodžių derinį „Kalbininkams skundas dėl tualeto sukėlė juoką„. Yra derinių, kurie žiniasklaidoje yra itin įprasti, netgi gerokai įgrisę pvz. „Panelė X liemenėlei pasakė „Ne““ arba „Kelių ereliai šiemet jau nusinešė n gyvybių“. Kiti tiesiog nėra neįprasti. O štai skaityti, kad kažkas kalbininkams sukėlė juoką, va čia tai jau naujiena. Nes šiaip jau juokiamasi iš pačių kalbininkų ir jų rekomendacijų.
Aš suprantu, dėl ko Valstybinė Lietuvių kalbos komisija ir Valstybinės kalbos inspekcija buvo įkurtos. Štai VKI puslapyje pateikta Lietuvių kalbos priežiūros istorija parodo, kad 1989 metais buvo skiriama daug dėmesio kalbai, kaip šalies suverenumo ir kultūros išskirtinumo įrodymui. T.y. buvo svarbu parodyti, kad Lietuva nėra Rusijos dalis, kad ji turi savo kalbą, beja labai seną ir visiškai nepanašią į rusų. Taip pat buvo svarbu parodyti, kad Lietuvoje beliko viena vienintelė valstybinė kalba, kas tikrai ne visiems piliečiams buvo savaime aišku. Štai citata iš tinklapio:
1989 m. vasario 20 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti. Jame numatyti konkretūs reikalavimai, darbai ir terminai, iki kada jie turi būti atlikti, kad lietuvių kalba būtų įtvirtinta kaip valstybinė. Iš svarbiausių minėtini valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas tam tikras pareigas einantiems asmenims, reikalavimas pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba ir kt.
Šaltinis: http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=6905,1,30
Taigi, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, tam tikra organizacija, padedanti užtikrinti, kad Lietuvoje būtų vartojama valstybinė, t.y. Lietuvių kalba, buvo tikrai reikalinga.
Kam šios organizacijos reikalingos dabar? Pasižiūrėkime į jų veiklą. VKI savo tinklapyje nurodo, kad teikia tokias paslaugas:
- Asmenų pasiūlymų, pareiškimų, skundų, priėmimas ir nagrinėjimas
- Informacijos teikimas asmenims ir jų konsultavimas
Įdomu, kokius pasiūlymus ir skundus ši įstaiga nagrinėja? Štai gegužės mėnesio ataskaita:
Gegužę į Kalbos inspekciją kreipėsi asmenys dėl kalbos klaidų naujienlaiškyje ir interneto svetainėse, televizijos ir radijo laidose, dėl viešųjų užrašų, įsigytos prekės naudojimo instrukcijos nevalstybine kalba.
Tame pačiame tinklapyje matyti, kokių klaidų pasitaikė televizijos laidose. Dauguma jų – kirčiavimo klaidos. Tikrai ne piktybinės, o, spėju, tiesiog pamiršus, ar supainiojus, kaip taisyklingai reikėtų sakyti. Be abejo, žurnalistai turėtų žinoti, kaip rašyti ar kalbėti, tačiau juos kontroliuoti turėtų redaktoriai. Kitaip sakant, tokiu atveju turėtų veikti savikontrolė. Netaisyklingai kalbančių ar rašančių žurnalistų samdymas juk atsiliepia pačios organizacijos prestižui. Kam čia reikalinga biudžetinė įstaiga? Tuo labiau, kad nepanašu, jog ji darytų kažką daugiau nei tiesiog peržiūrėtų keletą laidų ir surašytų sąrašą pastebėtų klaidų. Ar tai ką nors keičia? Netikrinau (neturiu laiko, o ir noro), bet esu tikra, kad panašius klaidų sąraųus ar nagrinėjamų skundų aprašymus rasime ir prieš penkerius, ir dešimtį metų.
Įsigyta prekė neturėjo instrukcijos valstybine kalba? Pasitaiko. Vienam žmogui visoje Lietuvoje, vieną kartą per mėnesį. Įdomu, ar jis bandė kreiptis į pardavėją? Normalus, klientą gerbiantis pardavėjas būtų klientui padėjęs ir pasistengęs isntrukciją išversti ar bent paaiškinti žodžiu. Bet kokiu kitu atveju apie nekokį pardavėją galima papasakoti visiems savo pažįstamiems, kad iš jo nieko nepirktų. Po kiek laiko dėl klientų trūkumo toks pardavęjas papraščiausiai bankrutuotų. Vėlgi, tai vadinama savireguliacija.
Ar verta išlaikyti tokią įstaigą? Taip, pinigai nėra itin dideli, tačiau tai galėtų būti sutaupyti pinigai. Visą mėnesį mokėti atlyginimus dešimčiai žmonių (tiek jų suskaičiavau kontaktų skiltyje, o tai reiškia, kad darbuotojų yra BENT dešimt, galbūt ir daugiau), taip pat išlaikyti patalpas, kompiuterius, telefonus, popierių ir kitus kanceliarijos reikmenis (galiu įsivaizduoti, kad visokius savo pastebėjimus ir nutarimus tokios įstaigos turi būtinai atspausdinti ir įsgti į segtuvą, kuris bus padėtas į kokį nors archyvą ir niekada daugiau neatverstas…) ir t.t.
Jei nėra tokio didelio poreikio kontroliuoti Lietuvių kalbos vartojimo, galbūt panaši sprendžiančioji įstaiga (Valstybinė Lietuvių kalbos komisija) iš tiesų prisideda prie šalies gerovės?
Vienas iš VLKK priimtų nuostatų yra dėl juridinių asmenų registro. Ir jau vien tai, kiek nereikalingo galvos skausmo ši įstaiga sukelia verslininkams ar norintiems jais tapti, yra pakankama priežastis ją uždaryti. Kas atsitiks, jei įmonės pavadinimas bus sukurtas nesilaikant lietuvių kalbos normų? Ypač jei įmonė Lietuvoje visiškai nieko neparduoda ir visą savo produkciją eksportuoja? Galų gale, kas atsitiks, jei tas produktas ar paslauga bus parduodami Lietuvoje? Kažkokia močiutė nežinos, kaip jį perskaityti? Na ir kas? Tokiu atveju ji iš tos įmonės ir nepirks.
Tai vadinama SAVIREGULIACIJA.
P.S. Įdomu, kad šių įstaigų tinklapius prižiūri RedTape – įmonė, norinti sumažinti biurokratiją Lietuvoje. Visų pirma, sakyčiau, kad VLKK yra tobulas biurokratijos visame gražume pavyzdys (organizacija, kažką daranti vien dėl darymo, o ne pridėtinės vertės kūrimo). Antra, RedTape tikrai nėra pavadinimas, sukurtas laikantis liet. kalbos normų. Ir ką? Netgi pati VLKK naudojasi jos paslaugomis….