Tag Archives: argumentai

Kodėl kaimų ir miestelių tuštėjimas yra gerai

Lietuvos žmonės, nepaisant istorinės praeities, yra nostalgiški. Nesvarbu, ką ir kokiais mąstais sugriovė sovietmetis, dėl kurio ekonomiškai ir kultūriškai nesiekiame Europos vidurkio (kartu su kitomis sovietinio bloko šalimis), bet prisiminimai iš tų laikų apie kokius nors (pagalvojus, siaubingai nehigieniškus ir pasibaisėtinus) „gazirovkės“ automatus ar kokias nors apšepusias rotundas parkuose glosto eilinio lietuvio širdį.

Lygiai tokia pat nostalgija apima paminėjus „močiutę kaime“, kurią, panašu, turi ar turėjo ir  didžioji dalis save vadinančių miestiečiais. Jie ten leido savo vaikystės vasaras, išmoko melžti karves, tupėdavo būdelėse su širdele, kai jau reikalas prispausdavo, ir lygiai taip pat vasaroms išveždavo/išveža savo vaikus.

Mirštantis kaimas

Mirštantis kaimas

TAČIAU, taip jau nutiko, kad  gyventojų kėlimasis iš kaimo į miestą nesibaigė su industrine revoliucija ar kolūkių kūrimusi, bet tęsiasi ir šiandien. Galbūt kai kurie keliasi į miestus už savo tėvynės ribų, tačiau bet kokiu atveju, tai reiškia miestų (pasauline prasme) augimą ir kaimų mažėjimą. Ir nors būtent taip kažkada yra pasielgę save miestiečiais laikantys piliečiai,  jie vis tiek ūbauja ir virkauja, kaip liūdna, kad kai kurie kaimai jau beveik visai išmirę, mažuose miesteliuose belikę vien senoliai, trobos užkaltais langais ir t.t. Nes juk nebeliks „močiutės kaime“ sąvokos, vaikai nebežinos, iš kur atsiranda pienas (galvos, iš supermarketo), visiškai nebeleis laiko lauke ir apskritai viskas bus blogai, nes juk „lietuvis turi būti arti žemės“.

Augančio miesto pavyzdys

Augančio miesto pavyzdys

Realybė yra tokia, kad kėlimasis į miestus tereiškia viena: geresnį darbų pasiskirstymą, ekonomikos augimą, geresnį išsilavinimą ir teisingesnį mokesčių perskirstymą. Tuoj paaiškinsiu:

Geresnis darbų pasiskirstymas – kai kiekvienas daro tai, ką sugeba geriausiai. T.y. virėjas gamina maistą, pardavėjas parduoda prekes, o kiaulininkas augina kiaules.  Jei vienas žmogus augins porą kiaulių, karvukę, ropes, bulvikes ir dar turės gėlių darželį, bandys juos visus apdorot ir parduot kažkur turguje, neuždirbs nei jis pats, nei visuomenė. Nes nė vienas iš mūsų negali būti tobulas visose srityse. Na ir dar prisideda mąsto ekonomija, bet apie tai nesiplėsiu. Taigi, močiutė kaime, užsiauginanti visokias sodo gėrybes ir tiekianti jas vaikams ir anūkams ir turi būti tik nostalgiška praeitis. Žinoma, jei yra pinigų ir laiko, tegul sau augina bulvikes ir pomidoriukus, bet lai nesiskundžia, kaip sunku ir visko trūksta ir niekas nepadeda. Bet statistinė realybė turėtų būti tokia: dideli ūkiai, kurie koncentruojasi kelių (o ne daugumos) produktų gamyboje.

Būtent iš geresnio darbų pasiskirstymos išplaukia ekonomikos augimas. Gyvenant mažuose kaimeliuose su mažai žemės ir auginant viską sau (karvutę, kiaulytę ir bulvikes) tai yra neįmanoma. Imantis arba tikro ūkininkavimo (specializuoto didelio ūkio) arba vėlgi, specializuoto darbo mieste, ieškant galimybių rezultatas ir yra augimas, Galbūt nebūtinai būtent tam vienam kažko besiimančiam žmogui, tačiau visuomenei apskritai.

Geresnis išsilavinimas yra kitas iš kėlimosi į miestus išplaukiantis gėris. Taip yra todėl, kad miestuose išsilavinimo institucijos yra labiau prieinamos, ir todėl, kad be išsilavinimo galima daug mažiau pasiekti. Kadangi miestuose yra daugiau su kuo save palyginti nei mažame kaimelyje, kuris jau beveik išmiręs, tai motyvuoja stengtis daugiau. Geresnis išsilavinimas vėlgi prisideda prie geresnio darbų pasiskirstymo, geresnio galimybių pastebėjimo ir ekonomikos augimo.

Galiausiai, bandant išlaikyti mirštančius mažus miestelius ir kaimus, sukeliama mokesčių perskirstymo neteisybė. Išlaikyti kaimų mokyklas, provincijos gydytojus ir pan, kurie paslaugas teikia labai mažam skaičiui gyventojų, yra brangu ir neefektyvu. Nelaimingi nei tų paslaugų gavėjai, nes paslaugos vis tolėja, vis karpomos, kadangi valstybė kitaip ir nebegali funkcionuoti. Tuo tarpu paslaugų apmokestinimui naudojami mokesčiai daugiausia yra surenkami miestuose (ten, kur ekonominis augimas). Surenkami, bet perskirstomi provincijai.

Neturiu nieko prieš kaimą ar provincijos miestelius. Bet piktina verkšlenimas ir nieko nedarymas (ypač matomas iš rinkimų rezultatų, renkant populistines partijas ir tikintis didesnių pašalpų ar minimalių atlyginimų). Daryti tikrai yra ką. Bent jau persikelkite į miestus – bsu geriau visiems.

Tagged , , , ,

16 Lietuvos interneto komentatorių tipų

Skaityti komentarus po straipsniais internete yra absoliutus laiko švaistymas ir, dažniausiai, pakankamai užknisantis reikalas. Ir vis dėlto, kartu tai yra slaptas mano (ir, spėju, daugelio) malonumas. Iš esmės dabar komentarų skaitymą priimu kaip bingo žaidimą. Perskaičius porą puslapių dažniausiai galima „surinkti“ 12 dažniausiai pasitaikančių komentatorių tipų ir sušukti „bingo“. Žaidimą galima paįvairinti lenktyniaujant su kitais (ar pačiu savimi) kuris greičiau suras visus komentarų tipus. Papildomus taškus galima duoti už 4 retesnius (bet lengvai atpažįstamus) tipus.

Smagaus žaidimo!

Dažniausiai pasitaikantys tipai (abu gali būti tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties):

  1. Emigrantas – būtinai pradeda savo komentarą žodžiais „gyvenu Anglijoje/Norvegijoje/Airijoje/ ir t.t. jau n metų ir gerai žinau…“. Dažnai išvadina likusius Lietuvoje durniais, Lietuvą – šalimi, kur neįmanoma gyventi, nes už minimalų atlyginimą Londone galima nusipirkti daugiau litrų pieno ir kilogramų sausainių.
  2. „Kaltas Kubilius“ – nesvarbu, apie ką straipsnis, būtinai ras jame problemą ir dėl jos apkaltins Kubilių. Nesvarbu, ar šio individo mašina nepraėjo technikinės; darbe reikia dirbti, ir nemažai (o, siaube, kas to galėjo tikėtis?); sūnus mokykloj renka dvejetus, o pusbrolio garažinis autoservisas bankrutavo. Kubilius kaltas dėl visko, taip pat ir to, kad yra šalių, kur pragyvenimo lygis aukštesnis nei Lietuvoje. Pakankamai dažnai šis komentatorius kartu yra ir emigrantas (žr. aukščiau).
  3. Religingasis – į bet kokią temą įneš pagraudenimų, kaip bedieviai siaubia Lietuvą ir pasaulį, arba tikėjimo, kad Jėzus visus išgelbės. Bergždžiai bando kitus įtikinti, kad tikėjimas išpręstų visas problemas. Sugeba įpinti žodžius „Dievas“, „Jėzus“ ir pan. į kiekvieną sakinį.
  4. Runkelis (aka varguolis) – nesuprantama sakinių konstrukcija ir gramatika, dažnai ir rusiškais keiksmažodžiais bando paaiškinti, kaip jam blogai. Nesvarbu kas bebūtų, kokia tema būtų diskutuojama, pozityvo tokiuose komentaruose nerasite.
  5. Pasimetęs inteligentas – rašo sudėtinga, rišlia kalba, sudėlioja visus kablelius (ir tik ten, kur reikia). Baisisi kitų komentatorių ir apskritai „daugumos“ neišprusimu ar intelekto trūkumu.
  6. Ciniškas vidutinio amžiaus vidurinės grandies vadovas – daug gyvenime mačiusio ir kiek nuo gyvenimo pavargusiu, bet vis dar moderniu save belaikančio balsu papasakoja istorijų ir atsitikimų iš savos patirties. Dažniausiai tai pamokomojo pobūdžio komentarai jaunimui, aprašantys komentuotojo sunkią vaikystę, jaunystę, studijų metus ir t.t.
  7. „Vaikai, gyvenkime draugiškai“ – katinas Leopoldas, bandantis sutaikyti komentuotojų rietenas, ypač kokiais nors itin „karštais“ klausimais, pvz. rinkimų rezultatai, gėjų paradas ir pan.
  8. Politiškai korektiškas – visiškai nieko neįžeidžiantis, bet kartu ir nepasakantis komentaras. Dažniausiai taip pat randamas karštose diskusijose. Daug kur tokie komentarai rašomi kaip atsakymai emigrantams, „kaltas Kubilius“ ir runkelio pobūdžio komentatoriams. Dažnai sukelia tik dar audringesnius barnius, nes pastarieji nelabai supranta, kas norima pasakyti (nes nesakoma tiesiogiai) ir priima tai kaip ataką.
  9. Besigėdinantis Lietuvos – kiek panašus į runkelį (bet daug taisyklingiau rašantis, nesikeikiantis ir dažniausiai pakankamai inteligentiškas) savo negatyvumu. Kartais norintis būti ar buvęs emigrantas (sugrįžęs, nes nepavyko prasilaužti). Visų šio komentuotojo rašliavų esmė „šitoj šaly nieko gero nėra“.
  10. Visažinis – žinantis atsakymus į absoliučiai visus klausimus (pvz. kas kaltas kokioje nors ilgai neišsprendžiamoje byloje ar kokia yra sveikiausia pasaulio dieta – dažniausiai, beje, lašinių valgymas, kaip kad „Senoliai darė“). Argumentai, tokie kaip mokslo ar kriminaliniai įrodymai jam nesvarbūs. Jo žinojimas ateina iš vidaus ir yra stipresnis už viską.
  11. „Prie ruso buvo geriau“ – užsilaikęs homo sovietikus, nuolat nostalgiškai prisimenantis senus laikus, kai nereikėdavo stengtis, daug ką galėdavo gauti per blatą ar pasivogti, darbe galėdavo gerti kavutę ar ką stipresnio ir vis tiek gaudavo algą tokią pat kaip ir kiti.
  12. Klaidų taisytojas – tiesiog apsėstas gramatinių ar loginių klaidų paieškomis ir būtinai turintis pakomentuoti tokių straipsnyje suradęs.
Komentatorių bingo

Komentatorių bingo

 

Retesni, bet ne mažiau smagūs komentatorių tipai:

  1. Paauglys – visada vyriškos giminės, net per interneto komentarus bandantis „kabinti mergas“ ar bent jau pasigirti savo „įnagiais“
  2. Super-Feministė – tai ne feministė, kitaip žinoma kovotoja už moterų teises. Tai – žiauresnė ir agresyvesnė atmaina, nekenčianti vyrų, norinti, kad jie apskritai išnyktų bent jau iš šio žemės pusrutulio ir netrukdytų joms jaustis visakaip geriausioms.
  3. Sąmokslo teorija – retokai pasitaikantis, bet itin keistas tipas, sugebantis įžvelgti sąmokslo teorijas ir šešėlinius susitarimus ten, kur niekas kitas nė nežvilgtelėtų.
  4. Narcizas – nebūtinai sėkmingas ir daug pasiekęs, bet labai norintis pasigirti savo pasiekimais. Galima atmaina – supermamos ir supertėčiai, besigiriantys savo vaikų pasiekimais (tik vienerių, o jau daro į puoduką!).
Tagged , ,

Kodėl tavo rūkantis senelis išgyveno iki šimto metų arba kaip reikia suprasti mokslinius atradimus

Logikos klaidų žmonės pridaro labai dažnai. Politiniai, religiniai debatai, straipsnių komentarai, netgi patys straipsniai (ypač jautresnėm temom, kur dar nėra visuotinai pripažįstamų faktų) retai kada yra absoliučiai objektyvūs ir nepradeda apeliuoti į jausmus, autoritetus, mases ir t.t. Nemažai atvejų, kai argumentuojantysis puikiai žino, kad jų argumentai nėra pagrįsti objektyviais faktais. Bet jiems nesvarbu. Esmė – įtinkinti kitus, kad jų tiesa yra vienintelė tiesa. Ar bent jau geriausia iš visų tiesų.

Liūdniau, daug liūdniau, kai žmonės nesupranta, kad argumentuoti visiškai nemoka, kad jų argumentai iš esmės yra nieko verti. Įdomiausia, kad būtent tokie individai yra įsitikinę savo teisumu.

Pateiksiu pavyzdį. Kai tik spaudoje pasirodo straipsnių apie gyvenimo būdą ir jo sukeltas ligas, būtinai atsiranda komentuojančiųjų, kad taip nėra ir negali būti.

Rūkymas kenkia? Gal kokiam nususėliui tuberkuliozės pažeistais plaučiais ir kenkia. Va mano senelis visą gyvenimą rūkė ir mirė tik šimto metų sulaukęs, ir tai ne nuo plaučių vėžio…

Kažkieno rūkantis senelis, kuris galbūt niekada nesusirgs plaučių vėžiu. Galbūt.

Arba dar vienas, itin dažnai pasitaikantis:

Nesąmonė tos mitybos rekomendacijos. Va mano seneliai tai lašinius kasdien kirto, o sriubos tokios riebios būdavo, kad net šaukštas stovėdavo. Ir ką? Tikrai sveikesni būdavo, nei mes dabar…

Kai susiduri su tokiais „argumentais“ (nes realiai jie yra niekiniai) gali būti tikras, kad nesvarbu, ką tokiam žmogui besakytum, jis bus teisus, o tu ne. Vienąkart vienai „supermamytei“ bandžiau pagrįsti savo argumentą keletu nuorodų į mokslines duombazes (klausimo nepamenu, bet lyg ir kažkas apie kūdikių sveikatą). Bet jos atsakymas tiesiog pribloškė:

Tu man necituok tų mokslinių atradimų, ką man jie duoda? Geriau iš savo gyvenimo ką nors papasakok. Bet turbūt neturi ką pasakot, todėl ir tylėk.

Taigi, kai su tokiais žmonėmis pakalbi, supranti, kad mokslu jie tiesiog nepasitiki. Gerai, jei dar neprisideda kokios nors sąmokslo teorijos, kad kažką įrodyti tau bando savo naudos siekdamos vaistus gaminančios įmonės, universitetai, politikai ar dar balažin kas… Geriausiu atveju tie mokslininkai tiesiog pamišę ir neturi ką veikti, todėl bando suabsoliutint gyvenimą ir jį visaip apskaičiuoti. O kam jį apskaičiuoti, jei reikia tiesiog gyventi? Besimėgaujant.. pvz. rūkant kiek norint ir kada norint ir nevarginant smegenų kvailais straipsniais apie gyvenimo būdo ligas…

koreliacija

Pozityvi koreliacija

Tokių žmonių nepasitikėjimas mokslu kyla iš nesupratimo, kaip mokslinis pagrindimas veikia. Tai, kad kažkas koreliuoja, nereiškia, kad įvykus X būtinai įvyks ir Y. Tiesiog yra didelė (ar didesnė palyginus su kitais potencialiais įvykiais) tikimybė, kad įvyks. Taigi, netgi labai įmanoma, kad kažkieno senelis rūkė visą gyvenimą, niekuo nesirgo ir mirė sulaukęs šimto metų tiesiog nuo senatvės (kad ir ką tai bereikštų). Netgi įmanoma, kad ir tavo, ir kaimyno seneliai abu rūkė, ir ilgai ir laimingai gyveno. Tai nepaneigia to, ką teigia mokslininkai ir juo labiau nereiškia, kad rūkydamas tokio senelio anūkas taip pat išgyvens ilgai ir niekuo nesirgs.

O tai, tikriausiai, ir yra esminė problema. Nes daugumai patinka absoliutūs atsakymai į klausimus. Atsakymai, kur nereikia galvot ir rizikuot, bet kur gali būti TIKRAS.

Todėl lengviau ignoruoti kažkokių kvailų mokslininkų argumentus ir pasitikėti tuo, ką žinai, pvz tuo, kas nutiko seneliui, mamai ar broliui. Jeigu draugei tiko kažkokie vaistai, tai ir tu jų nusipirksi. Juk jai tiko, o be to, ji – tavo draugė, vadinasi į tave panaši. O jei kas atsitiks, juk visada yra gydytojai ir valdžia. Jei neišgelbės, tai bent turėsi ką apkaltinti, ar ne?

Tagged , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos